Anglija, 1150 m. Įvykis užrašytas Viljamo, gyvenančio Njuburge.
Buvo tuo metu Anglijoje toks kaimas, kuris vadinosi Woolfpit (Vilko migis). Mat aplinkiniuose miškuose buvo daug vilkų bei jų urvų. Vieną karštą vasaros dieną kaimo gyventojai pjovė pievose šieną. Staiga jie pamatė iš vieno tokio vilko urvo išlendant du vaikus – berniuką ir mergaitę. Jie, linksmai šokuodami, susikabinę rankomis, artėjo prie šienpjovių. Pastarieji netrukus pastebėjo, kad vaikai yra grynai žali, jų drabužiai kažkokios neįprastos spalvos bei medžiagos. Pjovėjai, apspitę vaikus, nusivedė į kaimą. Davė valgyti. Vaikai visiškai nieko nevalgė. Iš daržo grįžtanti moteris nešėsi rankoje kelias pupų ankštis. Vaikai ištiesė į jas rankutes ir tuojau ankštis atlupo, bet pupų jose nerado – jos buvo vos vos užsimezgusios. Vaikai ėmė graudžiai verkti. Tada kažkas atnešė jiems virtų pupų ir vaikai godžiai jas suvalgė. Taip daug mėnesių juos pupomis ir temaitino. Bet po kurio laiko jie priprato ir prie duonos bei kitokio mūsų Žemės maisto; ėmus maitinti kitokiu maistu, pranyko jų odos žalia spalva ir tapo visiškai panašūs į anglų vaikus. Dar po kiek laiko jie išmoko ir kalbėti angliškai. Tuomet buvo klausinėjami , kaip ir iš kur jie čia atsirado. Ir vaikai papasakojo štai ką: “Mes dirbome tėvo laukuose, kai staiga išgirdome labai malonius garsus, panašius į varpų skambėjimą jūsų bažnyčiose. Šie garsai mus užkerėjo, ir mes, nustoję dirbti, su malonumu klausėmės jų; kas buvo po to – neprisimename, tik pasijutome esą jūsų pievoje”. “Kaip vadinasi ta planeta, kur jūs gyvenote?”. “Mūsų žemė vadinama šventojo Martyno žeme. Pas mus nešviesdavo saulutė, kaip čia. Mes visą laiką gyvenome sutemose, panašiai kaip pas jus prieš saulei tekant ar nusileidus. Iš mūsų žemės matėsi ir kita planeta – maždaug kaip jūsų mėnulis. Mūsų šalis buvo krikščioniška”.
Taip vaikai liko gyventi Anglijoje; berniukas, kuris buvo jaunesnis už sesutę, po kelerių metų mirė. Mergaitė užaugo, niekuo nesiskyrė nuo kitų Anglijos moterų, ištekėjo, bet po kelerių metų taip pat mirė. Autorius savo pasakojimą baigia šitokiais žodžiais: “Tegul kiekvienas kalba ar mąsto, ką nori, bet aš visiškai nesigailiu užrašęs tokį nepaprastą įvykį”.
Šaltinis: Žvilgsnis
