Toks pavadinimas atsirado Nobelio premijos laureato Enrico Fermi garbei. Jis 1950 m. ir atskleidė šį keistą reiškinį. Danijos mokslininkai įsitikinę, kad jie pagaliau išsiaiškino šį paradoksą.
Aiškindamasis šį klausimą, fizikas Rasmusas Bjorkas iš Nielso Bohro instituto Kopenhagoje naudojo kompiuterinį mūsų Paukščių Tako galaktikos modelį. Mokslininkas darė prielaidą, kad kokia nors civilizacija galėtų paleisti aštuonis tarpgalaktinius kosminius zondus ir pasiųsti juos su misija rasti Visatoje gyvybę. Atsidūręs kosmose, kiekvienas zondas galėtų išleisti dar po aštuonis minizondus, kurie patrauktų link artimiausių žvaigždžių ir pradėtų ten gyvenamų planetų paieškas.
R. Bjorkas apribojo savo tyrimą zondais, kurie tirtų Saulės sistemas vadinamojoje Paukščių Tako "gyvenamoje galaktikos zonoje", kur šios sistemos išsidėsčiusios pakankamai arti centro. Ši sąlyga būtina dėl elementų, iš kurių formuojasi kietosios planetos, kuriose įmanoma gyvybė. Tuo pačiu šis objektas turi būti pakankamai toli, kad jis nesudegtų nuo žvaigždžių bei išvengtų asteroidų smūgių ir radiacinio spinduliavimo.
Mokslininkas išsiaiškino, kad net jei ateivių laivai galėtų judėti kosmose 30 tūkst. km/s greičiu – tai 10 kartų lėčiau už šviesos greitį – tai nedideliam maždaug 4 proc. galaktikos kampeliui ištirti prireiktų maždaug 10 mlrd. metų. Tai maždaug pusė Visatos amžiaus.
Bet kokiu atveju, jeigu ateiviai nesugalvos kokio nors supertransporto, kuris perkeltų juos per visą galaktiką vos per dvi savaites, jiems prireiks milijonų metų, kad mus surastų, tvirtina R. Bjorkas. "Galaktikoje tiek daug žvaigždžių, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė, tačiau ar galėsime mes kada nors užmegzti su ja kontaktą?" – retoriškai klausia olandų mokslininkas. Ir pats atsako: "Ne mūsų gyvenime".
Šaltinis: delfi.lt
