Tiucas turėjo pažįstama žmogų, liudininką, kurį pavadinsime "N". To žmogaus gyvenimas buvo daugiau, nei sunkus. "N" praėjo pragarą -"žmonijos institutą", kur hitleriniai žudikai atliko įvairius bandymus su koncentracijos stovyklų kaliniais. N. mirė 1984 metais, tą dieną, kai Tiucas grįžo iš Afganistano. Jis paliko užrašus apie tai, ką išgyveno ir matė. Jo užrašai vadinosi "Koncentracijos stovyklos KC - A4 kalinio iš Trasenhedės ties Penemiunde prisiminimai apie 4 - ajį "Ekranoplano" kūrimą".
Tai buvo karštas 1941 metu birželio mėnuo - liūdno atsitraukimo dienos: sprogimų duobėmis nusėti aerodromai, didžiulės pašvaistės nuo žemėje degančiu lėktuvu, nuolatinis vokiečiu aviacijos kauksmas ore, krūvos sudaužyto metalo, kartu su ten pat besimėtančiais karių lavonais.
Po pirmųjų susirėmimų ties Vinica dalinys kaukdamas veržėsi link Kijevo. Visiems, kas liko gyvas, buvo įskyla rikiuotis į kolona ir su daina žygiuoti link miesto. Vos spėjo nueiti gal kilometrą, o danguje pasirodė vokiečių lėktuvas - žvalgas, o toliau -pragaištingas bombardavimas... Taip likimas karius padalino į gyvus ir mirusius. Liko tik penki, kurie ir pateko vokiečiams į rankas. Vėliau už bandymą pabėgti N. pateko į Aušviso koncentracijos lagerį.
1943 metų rugpjūtį dalis kalinių, kartu su N., buvo iškelti į ties Penemiunde esančią koncentracijos stovykla KC - A4, atnaujinti projekto "Chochrukpumpe" programą - likviduoti paskutinius anglu aviacijos antskrydžio padarinius.
1943 metų rugsėjį N. tapo vieno įdomaus atsitikimo liudininku. Grupė kalinių baigė kasinėti sugriautą gelžbetoninę sieną. Visa grupė per pietų pertrauką buvo išvežta, o N., kadangi buvo susižeidęs koja, pasiliko.
Netikėtai į netoliese esančią betonuotą aikštelę keturi darbininkai ištempė apvalų aparatą, panašu į apverstą dubenį. Aparatas laikėsi ant mažyčių pripučiamų rateliu. Po to, kai neaukštas storulis mostelėjo ranka, keistasis aparatas, saulėje blizgėjęs pilka sidabro spalva, sušnypštė panašiu į litavimo lempos garsu, ir atsiskyrė nuo betoninės dangos, pakildamas maždaug penkių metrų aukštyje. Dangaus fone labai gerai išryškėjo aparato kontūrai. Pasvyravusio ore aparato kontūrų ribos ėmė iš lėto blankti. Jos tapo tarsi išfokusuotos. Po to aparatas šoktelėjo į viršų ir spirale ėmė kilti. Skrydis, sprendžiant iš siūbavimo, vyko nesklandžiai.
Netikėtai vėjo gūsis iš jūros pusės apvertė aparatą ir pastarasis ėmė kristi. N. pajuto etilo spirito svilėsių ir karšto oro tvaiką. Pasigirdo sprogimo garsas, lūžtančių aparato dalių žvangesys. Jis nukrito netoliese nuo stebinčio N. Pastarasis instinktyviai puolė prie aparato, tuo pačiu išsiduodamas. Piloto kūnas be jokių gyvybės ženklų kybojo galva žemyn, nukaręs iš sužalotos kabinos. Aparato apmušalo skeveldros, apipiltos degalais, iš lėto slėpėsi žydrose liepsnose. Matėsi dar šnypščiantys reaktyvinis variklis, o dar po akimirksnio ir jis dingo liepsnose... Taip įvyko pirmoji pažintis su eksperimentiniu aparatu, turėjusiu variklį, skirtą lėktuvams "Meseršmit - 262". Dujos sąveikavo su supančiu oru, sukurdamos besisukantį oro srautą aplink konstrukcija, taip buvo sukurta oro pagalvė, nešanti aparatą.
Konstantinas Tiucas iš N. pasakojimo pateikia įdomias smulkmenas.
Pagrindinis variklis buvo pulsuojantis (sproginėjantis) ir reaktyvinis. Įdomiausia, kad vėliau vokiečiu ir sovietiniai varikliai buvo taip pat pulsuojantys. Visa tai patvirtina, kad tolimesnės technologijų paieškos Europoje nenutrūko. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje pasklido informacija apie firmos "Filips" technologijų "Šalto retų metalų milteliu presavimo sprogimo metodu" sukūrimą. Nesuprantama tik viena: kam buvo reikalinga ši technologija? Ar ne iš to Europoje kilo keistų objektų registraciją, tokių kaip įžymusis belgų trikampis. Vienu žodžiu, Tiucas solidarizuojasi su Roso hipoteze apie žemišką NSO fenomeno kilme.
Ričardas Rosas gyvena Teksase. Jis buvęs kariškis.
Daug jis matė savo gyvenime. Rosui teko laimė pačiam "stovėti po NSO" ir kai ką pajusti. Rosas turi gerų ir ištikimų draugų Brazilijoje, kur pats ne kartą svečiavosi. Jis domėjosi keistais dalykais, kurie dėjosi atkampiose šalies vietovėse. Pagal šalies kriminalinės paieškos duomenis, ten kažkas dedasi. Aišku viena, jog kažkas bando galingus disko planus, Brazilijos džiunglėse naikindami indėnus. Keisti indėnų pranešimai toliau vietinių kriminalinės policijos skyrių nenueina.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Platovas išleido knygą "Slaptasis farvateris", kurioje aprašė vieno superslaptojo vokiečių povandeninio laivo, pavadinto "skraidančiu olandu", veiksmus. Šis povandeninis laivas vykdė asmenines ir jo bendražygio Martino Bormano užduotis. Gana dažnai laivas užsukdavo į Amazonės žiotis. Siūlosi pagrįstas klausimas: ką galėjo laivas veikti toliame Užkampyje? Jeigu manė kurti čia kolonijas, tai ar ne paprasčiau būtų jas statyti apgyventuose vietose, profašistiškai nusiteikusiuose šalyse?
O Rusijoje, anot Tiuco, bandoma reanimuoti jau praeitą ir neperspektyvų kelią - sukurti ir išbandyti naują skraidantį aparatą, o taip pat sukurti apatetų - torsų mechaninius modelius. Švaistomos milžiniškos lėšos, o pabaiga visiems tiems darbams viena ir ta pati - paminklas miesto kultūros ir poilsio parke, šalies programa "Šaltas - Buranas". Ar ne geriau būtų bent jau dalį tų lėšų skirti žmonių pragyvenimui.
Džonas Spenseris. Britų asociacijos NSO tyrinėjimams vice prezidentas. 1992 metais išleido "Pasaulinį NSO atlasą". 130 – ajame šios įdomios knygos puslapyje pasakojama: 1943 metų rugsėjo mėnesį Puškino mieste vyko pirmojo laipsnio artimas kontaktas. Ispanų savanoriai, kariavę vokiečių pusėje Rusijoje Žydrosios divizijos gretose, slėpdamiesi bunkeryje tuo metu, kai vyko oro mūšis tarp vokiečių ir rusų KOP, stebėjo tą susirėmimą ir buvo nustebinti pamatę disko formos NSO... Po kurio laiko NSO nuskriejo dideliu greičiu, taip ir neleidęs kariams suprasti, kas jis toks".
Mūšiui pasibaigus į nelaisvę patekę vokiečiai pasakojo, jog tas objektas labai trukdė jų radijo ryšiams.
Parengė Algirdas Kasperavičius
Šaltinis: Žvilgsnis
